Lino atliekų perdirbimas kaip būdas atgaivinti tradicinius amatus ir stiprinti kultūrinį tapatumą
Vilniaus dailės akademija
Darbo vadovė doc. Barbora Adamonytė-Keidūnė
Linų auginimas kadaise buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis visoje Lietuvoje ir didžiojoje Europos dalyje. Kiekvieną linų auginimo ir apdirbimo etapą lydėjo bendruomeninės žinios, darbo ritmas, dainos ir ritualai. Šiandien ši praktika yra išnykusi, kaip ir patirtys, kadaise suteikusios šiai medžiagai prasmę. Projekte naudojamos gausiai susidarančios lino apdirbimo atliekos. Lino tekstilės likučiai sumalami ir be papildomų rišiklių formuojami į naujas struktūras. Sukurtų objektų – suoliuko ir krepšio – formas įkvėpė pavidalai, kuriuos linas įgyja apdirbimo metu: surišti linų pundeliai, aukštos gubos, minamų linų pėdeliai. Šie objektai įkūnija iš kasdienio praeities gyvenimo ir lino amato kylančius archetipus bei įprasmina šio augalo istoriją.
