Daiktų istorijos
Vilniaus dailės akademija
Darbo vadovas lekt. Marius Žalneravičius
Kokius daiktus vertiname labiausiai? Kodėl prisirišame prie tam tikrų daiktų? Ir kodėl su kai kuriais jų išsiskyrimas yra itin sunkus? Geros istorijos net ir elementariausius buities daiktus gali paversti svarbiais ir reikšmingais. Daiktai ir įvairūs objektai yra stiprūs dirgikliai mūsų prisiminimams pažadinti. Jie gali tapti išorine, fizine talpykla, kurioje užkoduoti prisiminimai susiję su įvairiomis patirtimis. Daiktai saugo istorijas ne tik apie save, bet ir apie to daikto savininką, jo prisiminimus. Materialiuose daiktuose įkūnijami išgyvenimai, transformuoja pačių daiktų suvokimą. Suteikus daiktams papildomas reikšmes, jie gali būti panaudojami ne pagal pirminę funkciją.
Kūrybiniame darbe „Daiktų istorijos: t“ tyrinėju daikto reikšmę ir dalinuosi asmenine patirtimi. Kartu siūlau suteikti daiktui priminimo-suflerio funkciją ir netiesiogiai pateikiu netradicinį sprendimą, kaip priminimas gali būti užkoduojamas kitoje medijoje – fiziniame daikte. Susiejant konkretų objektą su mums žinoma istorija ir suteikiant asmeninę prasmę, daiktas tampa simboliu tai istorijai ir prasmei paženklinti.
Turėdama gausią vaizdinės medžiagos, sukeliančios prisiminimus apie tėtį, ir didelę jo daiktų kolekciją, pasitelkiu tai kaip vizualią išraiškos formą savo istorijai papasakoti 5min. trukmės filmuke. Video darbą papildo ekspozicija, kurios idėja – suteikti konkretiems tėčio daiktams ypatingo dėmesio. Kiekvienas daiktas pateiktas tarsi muziejaus eksponatas, apšviestas koncentruota šviesa, nukreipta tik į jį. Kabanti instaliacija – tai aliuzija į vaikystę.
